Kauno miesto savivaldybės tarybos narė Loreta Kudarienė

November 4, 2007

Vėlinės

@ 13:50 |

Per Vėlines lankėme artimųjų kapus, deginome žvakeles ir skendėjome prisiminimuose apie mus palikusius artimus žmones. Visi mes esame labai skirtingi, ir todėl kiekvienas savaip išgyvename skausmą ir artimųjų netektį.

Skirtingai ir mūsų poetai mini Vėlines savo poezijoje. Kelios trumpos ištraukos iš lietuvių poetų eilėraščių apie Vėlines:

Paukščių ramybė. Tylus nesugrįžusių laikas.
Veidą paženklina saulė šviesa kreidine.
Lapas - lyg peršviestas delnas ligonio - dar laikos:
kiek ten gyvybės ir kiek jau mirties tam delne?

Marcelijus Martinaitis „Vėlinės“

Dar niekada taip nejutau tavęs,
kaip šitą vakarą, kai sningant degė žvakės
ir kiaurai pro išretintas girias,
mirgėjo Beržoras, Barstyčiai, Šatės.

Algimantas Mikuta „Žemaitija. Vėlinės“

Ak, tai tik aidas, tai ne sugrįžimas,
ne vakaro žara:
per visą dangų tartum atminimas
gęsta mamos skara.

Justinas Marcinkevičius „Vėlinės“

Numirę kalba iš po žemės pavergtos
laisvi - nei pančių, nei kalėjimų nesurakinti,
Ir žodžių jų nei šventraščiai, nei pranašai nepakartos,
Juodžiausias REQUIEM juose atras balčiausią mintį.

Bernardas Brazdžionis „Vėlinės“

Komentarai

Vardas: